Nissan Quashqai – pasiklydęs virtime

Nissan išgyvena ne pačius geriausius laikus. Sedanas Primera nebuvo priimtas europiečių ir 2006 metais jo pardavimai Europoje buvo nutraukti. Almera sedanas ir hečbekas taip pat neišsiskyrė niekuo ypatingu, lyginant su savo konkurentais. Todėl Nissan inžinieriai ir dizaineriai nusprendė eiti visiškai kitu keliu.

Kam konkuruoti su kitais jų žaidimo aikštelėje pagal kažkieno sukurtas taisykles? Paprasčiau pastatyti savo aikštelę ir sugalvoti savo žaidimą. Tiksliau, tokį žaidimą jau senokai buvo sugalvojusi Honda, bet jiems nepasisekė. Dar 1999 metais japonų kompanija pristatė praktiškai tokios pat ideologijos automobili HR-V, kurio gamyba buvo nutraukta 2005 metais. HR-V buvo sukurtas ankščiau savo laiko – populiarumas nepasiektas. „Miesto klajoklis“ Quashqai, kita vertus, yra visiškai kita istorija. Pirkėjai mėgsta automobilius su istorija, automobilius, turinčius kilnią aurą, todėl kad naujasis kūrinys turėtų savo prieskonį, Nissan pavadino jį Irano klajoklių tautos pavadinimu Quashqai. Ironiška, bet pačių automobilių bus pagaminta turbūt daugiau nei pasaulyje yra šios tautos žmonių.

Automobilis sukurtas Nissan Europos dizaino studijos (Nissan Design Europe), įsikūrusios Anglijoje. Tai – pirmasis tikras europietiškas Nissan. Renault-Nissan koncerno prezidentas Karlosas Gonas teigia, kad „per ilgai C segmentas reiškė įprastus automobilius su įprastomis charakteristikomis. Konkurencingus, bet ne įkvepiančius, nuspėjamus, bet be aistros“.

Išorė

Išoriškai automobilis labai harmoningai subalansuotas. Nekliūna niekas – jokių ekstravagantiškų ar drąsių bruožų. Dizaineriams tikrai pavyko sukryžminti paprasto hečbeko bruožus su visureigiu, juk Nissan europiečiams tradiciškai asocijuojasi su visureigiais. Uždengus kėbulą iki pusės ir pasižiūrėjus į apatinę automobilio dalį, gali pasirodyti, kad prieš akis – tikras padidinto pravažumo automobilis. Visureigio DNR užkoduota ir plastike, naudojamame automobilio apačioje, ir ratų arkose. Uždengus automobilio apačią pasirodo, jog viršutinės linijos būdingos hečbekams, o vidurio linija truputį primena vyresnįjį „brolį“ Murano. Didelis galinis bamperis suteikia saugumo įspūdį, o priekinis – sportiškumo. Nepaisant harmoningo įvaizdžio, „klajokliui“ norėtųsi kokio nors „cinkelio“, akcento – jo čia tiesiog nėra, o juk galėtų būti – Nissan juk turi ryškių automobilių: 350Z, Murano, Infiniti FX, Infiniti M.

Vidus

Atsisėdus į vidų, vėlgi niekas į akis per daug nekrenta. Iš tikro, tai labiau gerai, nei blogai. Plastikas kokybiškas, priekinė panelė labai gerai surinkta. Šiek tiek glumina mygtukų skaičius, jų čia tikrai per daug, iš pradžių net sunku susigaudyti, ką spausti. Susigaudžius ir pakėlus akis į skystųjų kristalų monitorių, iš karto iškyla klausimas „kodėl jis toks?“. Toks įspūdis, kad jį į priekinę panelę įdėjo automobilių pertvarkymo specialistai, o ne gamintojas – vieta atrodo netinkama.

Sėdynės patogios, nesvarbu, vyras ar moteris, aukštas ar žemas – patogiai įsitaisyti tikrai pavyks. Vietos gale, kaip ir standartiniame šeimyniniame hečbeke, užtektinai, bet su stambesniais SUV klasės automobiliais konkuruoti Quashqai tikrai negali. Gale galima nesunkiai ir saugiai susodinti net trejetą vaikų. Visiems trims keleiviams gale numatyti saugos diržai.

Atskirai verta paminėti fantastišką panoraminį stogą. Mes visą dieną pravažinėjome su atviru „langu į gamtą“ ir net nesusimąstėme jo uždaryti, o kai tai padarėme, salonas staiga pasidarė tamsus ir niūrus. Erdvė aplink lyg susispaudė. Šis malonus priedas tikrai padeda sukurti jaukumo ir erdvumo jausmą salone.

Pradėjus važiuoti

Tik pajudėję iš vietos, išbandėme navigacijos sistemą. Surinkus konkretų Vilniaus miesto adresą, kompiuteris automatiškai parenka kelionės maršrutą. Ir nors važiuojant įsitikinome, kad sistema kartais mėgsta rodyti vairuotojui „aplinkinį“ kelią, bet visumoje veikia labai gerai. Netyčia pravažiavus posūkį, kelias automatiškai perskaičiuojamas. Vienintelė problema – navigacijos sistemos kompiuteris nežino apie mažesnių miestelių egzistavimą, tokių kaip Molėtai, Jonava ar Ukmergė.

Savo teste turėjome dviejų litrų darbinio tūrio automobilį su CVT „automatine“ greičių dėže. Iš esmės tai net ne automatinė dėžė, o variatorius. Tokios greičių dėžės neturi fiksuoto bėgių skaičiaus. Iš pat pradžių važiuojant susidaro keistas įspūdis. Stipriau spūstelėjus akseleratorių, variklio apsukos pakyla iki maždaug 4000 aps./min., tachometro rodyklė sustingsta, o mašina tolygiai greitėja. Galios ir sukimo užtenka važinėtis užtikrintai, bet sportiškumo nesijaučia, o ir pats variklis nemėgsta aukštų apsukų. Jau ties 4000 apsisukimų variklio garsas nesukelia jokių teigiamų emocijų, tiesiog triukšmas ir tiek, versti jį suktis aukščiau neverta. Susitaikius su tokia keista variklio ir dėžės elgsena, besisukinėjant mieste niekas per daug nekliūna. Valdomumas geras, nors vairas galėtų būti truputį lengvesnis, elektrinis vairo stiprintumas užmuša beveik visą atgalinį ryšį. Užsukus į didelę parkavimo aikštelę, pasidaro aišku, jog vairas tikrai gali pasirodyti pernelyg sunkus moterims. Matymo laukas labai siauras, parkuojantis atbulomis gelbsti tik ekranas ir galinio vaizdo kamera, o taip pat puikūs dideli galinio vaizdo veidrodėliai.

Gerame kelyje važiuoklė gan gerai ir kokybiškai sugeria nelygumus, o automobilio viduje tikrai tylu, tačiau pasitaikius atrodo lyg ir vidutinio dydžio nelygumams, visą automobilį pradeda „kratyti“. Maža amortizatorių eiga duoda savo. Toks įspūdis, jog amortizatoriai iki kažkurio lygio yra minkšti, o toliau tampa lyg akmeniniai. Kokybiškiems Vokietijos keliams šis automobilis tikrai labai tiktų, o pas mus, deja... Važiuoklės kietumas po valandos kelio pradeda varginti. Nors autostradoje Vilnius – Klaipėda lyg ir viskas buvo tvarkoje.

Atskirai reikėtų išskirti stabilumą ir valdomumą. Inžinieriai labai preciziškai parinko nustatymus. Sunkus vairas neleidžia staigiai daryti ką nors kvailo. Ratai visada sukibę su kelio danga, o ir keturių varomų ratų sistema iš Nissan X-Trail atlieka savo darbą puikiai. Didžiąją dalį laiko automobilis yra varomas priekiniais ratais, bet jeigu pradedamas prarasti sukibimas, tai 50 % sukimo iš karto perduodama į galinius ratus. Taip pat yra galimybė įjungti visus keturis ratus rankiniu būdu, bet pasiekus 35 kilometrų per valandą greitį, sistema automatiškai pereina į automatinį režimą.

Stabdžiai taip geri, net smarkiai stabdant Nissan lieka savo trajektorijoje, ABS puikiai veikia ir neleidžia padangoms praslysti.

Visgi Quashqai ne visureigis, o tiesiog aukštas hečbekas ir nesvarbu, kaip pakylėtai ir fantastiškai jį apibūdina marketologai. O kadangi pagrindinė automobilio dalis yra hečbekas, tai tikėtis, jog su „klajokliu“ bus galima įveikti rimtą bekelę, būtų tiesiog kvaila. Ir nors įkalnės ir nuokalnės kampai didesni už bet kokio C klasės hečbeko (19,2 ir 30,2 laips. atitinkamai), bet trumpa amortizatorių eiga ir gan greit perkaistanti galinė „mufta“ neleis kapstytis po purvus. Tenka pripažinti, kad „klajoklis“ gali pavažiuoti ten, kur paprastas VW Golf ar Ford Focus tiesiog būtų sustojęs ir užklimpęs.

Verta pirkti?

Mes manome, kad vienareikšmiškai taip. Savo pinigų automobilis tikrai vertas. Bagažinė talpina tikrai nemažai (352 litrus), o esant reikalui, galinės sėdynės atsilenkia greitai ir lengvai, padidindami talpą 4 kartus. Pravažumas didesnis nei bent kokio konkurento C segmente. Reikėtų paminėti, jog Nissan sugebėjo pasiekti mažą stebuklą ir gauti du maksimalius įvertinimus EuroNCAP testuose. Priekinio ir šoninio susidūrimo testuose automobilis gavo po 16 ir 18 balų (iš galimų 16 ir 18), o bendras saugumo balas sudaro 37 taškus. O tai tikrai geras rezultatas.

ir dar 48 nuotraukos